Lnks

Pokytis finansinėse rinkose pasirodė iš karto 1999 metais „virtualiai“ įvedus eurą. Daugumos euro zonos šalių vyriausybės iš karto pradėjo mokėti mažesnes palūkanas už pasiskolintus pinigus. Valstybės dirbo stabilioje žemos infliacijos aplinkoje, palaikančioje žemas palūkanų normas, kita vertus, jos skolindavosi labai likvidžia valiuta, kitaip tariant, valiuta, kuriai niekad netrūksta pirkėjų ir pardavėjų. Gyva paklausa palaiko palūkanų normų konkurencingumą. Žemos palūkanų normos padėjo išlaikyti nedideles skolos tvarkymo išlaidas ir suteikė vyriausybėms daugiau laisvės mažinant mokesčius ar daugiau pinigų skiriant sveikatos priežiūrai, pensijoms, socialinei gerovei ar infrastruktūrai.

Net tik euro zonos valstybės pasinaudojo naujos tarptautinės valiutos pranašumais. Kitos ES priklausančios ir nepriklausančios šalys taip pat skolinosi eurais. Jos taip pat galėjo pasinaudoti šios likvidžios, visame pasaulyje pripažintos valiutos teikiama nauda. Dažnai valstybės nori diversifikuoti savo valiutų atsargas, taigi euras yra dar viena tam tinkama tarptautinė valiuta. Centriniai bankai vis dažniau kartu su doleriu naudoja eurą kaip atsargų valiutą, kitaip tariant, nenumatytoms aplinkybėms laikomą konvertuojamos valiutos atsargą.

Stabilios kainos kuria stabilios ekonomikos aplinką. Siekiant šio stabilumo euro zonoje (euro zoną sudaro eurą įsivedusios šalys) ypatingas vaidmuo tenka Europos Centriniam Bankui.

Europos centrinis bankas, kurio būstinė yra Frankfurte, yra Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) centras. Visi Europos sąjungos centriniai bankai priklauso ECBS. Tai jiems suteikia pareikšti nuomonę, pavyzdžiui, parenkant technologiją, leidžiančią įmonėms ir bankams efektyviau pervesti pinigus ES viduje. Tačiau kai ECBS nustato euro zonos palūkanų normas, tariamasi tik su euro zonos centriniais bankais. Glaudžiai bendradarbiaudamas su nacionaliniais centriniais bankais, Europos centrinis bankas (ECB) rengia ir vykdo euro sistemos sprendžiamųjų organų – Valdančiosios tarybos, Vykdomosios valdybos ir Bendrosios tarybos priimamus sprendimus.

Vykdomoji valdyba

Ją sudaro ECB pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir keturi nariai. Visus juos bendru sutarimu skiria euro zonos valstybių prezidentai arba ministrai pirmininkai. Vykdomosios valdybos nariai skiriami tik vienai aštuonerių metų kadencijai.

Vykdomoji valdyba atsakinga už Valdančiosios tarybos (žr. toliau) nustatytos pinigų politikos įgyvendinimą ir už nurodymų perdavimą nacionaliniams centriniams bankams. Be to, ji rengia Valdančiosios tarybos posėdžius ir atsako už einamųjų ECB reikalų tvarkymą.

Valdančioji taryba

Valdančioji taryba yra Europos centrinio banko aukščiausias sprendimus priimantis organas. Ją sudaro šeši Vykdomosios valdybos nariai ir 12 euro zonos valstybių centrinių bankų valdytojai. Tarybai pirmininkauja ECB pirmininkas. Svarbiausias tarybos uždavinys – formuoti euro zonos pinigų politiką ir, visų pirma, nustatyti palūkanų, už kurias komerciniai bankai gali gauti pinigų iš Europos centrinio banko, normas.

Bendroji taryba

Bendroji taryba yra trečiasis ECB sprendimus priimantis organas. Ją sudaro Europos centrinio banko pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir visų 27 ES valstybių narių nacionalinių centrinių bankų valdytojai. Bendroji taryba prisideda prie ECB atliekamų patariamųjų ir koordinavimo darbų ir padeda rengtis būsimai euro zonos plėtrai.

Europos centrinis bankas nustato palūkanų normas, kuriuos taiko sandoriuose su bankais ir pagal kurias nustatomos visos euro zonos palūkanų normos. Taip pat Centrinis Bankas siekia palaikyti vidutinės trukmės infliaciją, kaip jau minėjau, ties nedaugiau kaip 2% riba, taip nustatydamas saugią ribą tarp dviejų pavojų: defliacijos ir per didelės infliacijos.

Bankas taip pat valdo euro zonos valiutos atsargas ir turi teisę parduoti ir pirkti užsienio valiutą tarptautinėse valiutos rinkose, jei reikia pakeisti euro keitimo kursą. Tačiau bankas neturi apibrėžtos pozicijos, koks keitimo kursas yra tinkamas. Pagrindinis banko rūpestis – reguliuoti infliaciją, kitaip tariant palaikyti euro perkamąją galią taip palaikant kainų stabilumą euro zonoje.