Lnks

Pilietinė visuomenė kaip esamo politinio rėžimo palydovė. Vienoje pusėje yra tie, kurie pilietinę visuomenę sieja su disidentiniu judėjimu. Šio požiūrio atstovai teigia, kad pilietinės visuomenės abejingumo ištakos esti totalitarinio rėžimo nuvertime. Kitaip tariant, buvo tikėtasi, kad disidentiniai judėjimai, kurie buvo pagrindinė visuomenės jėga kovojant prieš komunizmą ir buvo laikomi pilietinės visuomenės ištakomis, peraugs į demokratinės valstybės pilietinę paramą. Tačiau, kaip rodo patirtis, taip nenutiko. Atgavus nepriklausomybę, disidentiniai judėjimai nurimo, todėl ir pilietinė visuomenė prarado savo atsparą. Galutinis rezultatas – visuomenės suskaldymas.

Iš kitos pusės yra tie, kurie pilietinę visuomenę sieja su Vakarų demokratijos pavyzdžiu. Šio požiūrio pripažįsta vietos istoriją, nulėmusią pilietinės visuomenės žlugimą, einant naujos demokratijos keliu. Išlikusi komunistinių grupių baimė, neformalūs draugų tinklai ir postkomunistinių visuomenių nusivylimas yra pakankamos priežastys šio požiūrio atstovams spėti, jog prireiks visos kartos, kad pilietinė visuomenė sustiprėtų.

Kiekvienos šalies unikalūs vidiniai faktoriai, tokie kaip požiūriai ir demokratiniai modeliai, turėjo didelę įtaką pilietinei visuomenei tampant tokia, kokia dabar yra. Perėjimas iš komunistinio rėžimo į demokratinį negali būti analizuojamas tradiciniu požiūriu: nacionalinė valstybė – savo likimo kalvė. Tam turėjo didelę įtaką tiek unikalūs vidiniai faktoriai, tiek išorinės jėgos kaip Europos sąjunga išorės įtaka pasireiškė per nevyriausybines organizacijas, kurių modeliai yra pasiskolinami iš Europos Sąjungos. Dėl šios priežasties, pilietinė visuomenė neprigijo postkomunistinėse šalyse, nes ji buvo kuriama atmetant savo šalies istorinį paveldą kaip gėdingą ir priimant demokratinių Europos šalių pavyzdį kaip siektiną.