Lnks

Pilietinė visuomenė kaip esamo politinio rėžimo palydovė. Vienoje pusėje yra tie, kurie pilietinę visuomenę sieja su disidentiniu judėjimu. Šio požiūrio atstovai teigia, kad pilietinės visuomenės abejingumo ištakos esti totalitarinio rėžimo nuvertime. Kitaip tariant, buvo tikėtasi, kad disidentiniai judėjimai, kurie buvo pagrindinė visuomenės jėga kovojant prieš komunizmą ir buvo laikomi pilietinės visuomenės ištakomis, peraugs į demokratinės valstybės pilietinę paramą. Tačiau, kaip rodo patirtis, taip nenutiko. Atgavus nepriklausomybę, disidentiniai judėjimai nurimo, todėl ir pilietinė visuomenė prarado savo atsparą. Galutinis rezultatas – visuomenės suskaldymas.

Iš kitos pusės yra tie, kurie pilietinę visuomenę sieja su Vakarų demokratijos pavyzdžiu. Šio požiūrio pripažįsta vietos istoriją, nulėmusią pilietinės visuomenės žlugimą, einant naujos demokratijos keliu. Išlikusi komunistinių grupių baimė, neformalūs draugų tinklai ir postkomunistinių visuomenių nusivylimas yra pakankamos priežastys šio požiūrio atstovams spėti, jog prireiks visos kartos, kad pilietinė visuomenė sustiprėtų.

Kiekvienos šalies unikalūs vidiniai faktoriai, tokie kaip požiūriai ir demokratiniai modeliai, turėjo didelę įtaką pilietinei visuomenei tampant tokia, kokia dabar yra. Perėjimas iš komunistinio rėžimo į demokratinį negali būti analizuojamas tradiciniu požiūriu: nacionalinė valstybė – savo likimo kalvė. Tam turėjo didelę įtaką tiek unikalūs vidiniai faktoriai, tiek išorinės jėgos kaip Europos sąjunga išorės įtaka pasireiškė per nevyriausybines organizacijas, kurių modeliai yra pasiskolinami iš Europos Sąjungos. Dėl šios priežasties, pilietinė visuomenė neprigijo postkomunistinėse šalyse, nes ji buvo kuriama atmetant savo šalies istorinį paveldą kaip gėdingą ir priimant demokratinių Europos šalių pavyzdį kaip siektiną.

Politinio konteksto įtaka NVO formavimuisi gali būti susijusi su demokratizacija taip pat kaip ir su valstybės nestabilumu, o NVO gali, savo ruoštu, įtakoti valdžios politiką kai pilietinė visuomenė tampa stipri. Visų tipų NVO klesti demokratinio rėžimo šalyse.

Pagrindiniai faktoriai siekiant apibrėžti valstybės politinį kontekstą, kuriame vystoma valstybės politika NVO atžvilgiu, yra politinio rėžimo tipas, politinė kultūra ir valstybės ekonominio stabilumo laipsnis .

Politinio rėžimo tipas. Valstybėje, kurioje egzistuoja individo raiškos laisvė, būrimosi į interesų grupes galimybė, išryškėja NVO vaidmuo ir tampa labiau tikėtina, kad valdžia vengs represyvios politikos. Filipinuose ir daugelyje Lotynų Amerikos šalių, demokratizacija sustiprino NVO lyderių nacionalinius vaidmenis. Vietos lygmeny taip pat demokratinė valdžia gali stiprinti NVO vaidmenį. Botsvanoje, Afrikoje, kur tradicinis kaimo susirinkimas veikia kaip tiesioginis demokratijos pavyzdys, NVO, kuri koncentruojasi į vystymąsi, tęsia ir prisitaiko prie kultūrinių modelių.

Negalima sakyti, kad yra tiesioginis ryšys tarp politinio rėžimo ir elgesio su NVO. Paprastai apsaugos ministerijos demokratinėse šalyse kartais nepalankiai žiūri į NVO, o autoritarinio rėžimo šalys ne visada stengiasi jas valdyti. Pavyzdžiui, Bangladeše, valdant prezidentui Zia, nedemokratinė valdžia rėmė pilietinę visuomenę. Kartais autoritarinio rėžimo valstybėse su silpna pilietine visuomene kaip Vietnamas, ryšiai su NVO gali pataisyti valdžios įvaizdį su maža rizikos galimybe esamam valdžios tipui .