Lnks

Valdžia, verslo atstovai ir NVO  – modernios visuomenės komponentai, kurie gali būti ir egzistuoti laisvai tik demokratijos sąlygomis. Šie trys sektoriai atstovauja skirtingas sritis visuomenėje: valdžią, rinką ir pačia visuomenę. Kaip M.M.Howard išskiria, pagrindinis skirtumas tarp šių sektorių yra tas, kad politinį sektorių ir ekonominį sudaro išskirtinai elitas ir galios bei pelno siekiančios institucijos, o pilietinę visuomenę (trečiąjį sektorių) sudaro eiliniai piliečiai, kurie jungiasi ir dalyvauja įvairių organizacijų bei asociacijų veikloje vedami kasdienio suinteresuotumo, poreikio ir troškimų. Ar galima nubrėžti aiškias ribas, kur yra pilietinė visuomenė ir kur – valdžios sritis?  Yra tam tikros sritys, kur šie sektoriai persidengia vienas su kitu. Kaip jis teigia, yra tokių nevyriausybinių organizacijų, kurios pretenduoja į kelias sritis, ypač tos, kurios turi išskirtinį tikslą įtakoti ir keisti politinės galios struktūras, bet yra paremtos savanoryste, ir jų nariai – eiliniai  piliečiai, susirinkę veikti vedami bendrų interesų.

NVO tikslas įtakoti valdžios sprendimus dar kitaip vadinamas „lobizmu“. Dažniausiai mokslinėje literatūroje lobizmas apibrėžimas kaip procesas, kurio metu apsikeičiama informacija, ir grupės, organizacijos ar jos dalies nuomonė perduodama valdžios pareigūnams (tiek rinktiems, tiek skirtiems pareigūnams), turint pagrindinį tikslą – daryti įtaką, kad būtų priimtas palankus sprendimas.

Pilietinė visuomenė Lietuvoje gyva, Lietuvos žmonės aklai netapatina savo politinės organizacijos su valstybe – administracija, greičiau – priešingai, reiškia ja nepasitikėjimą. Bet tas priešingai jai per daug dažnai reiškia pilietinės visuomenės antisistemiškumą. Pilietinėje visuomenėje neturėtų skambėti priešiškumo motyvas. NVO ir valdžios santykiai yra veiksmingi, kada šie sektoriai laiko vienas kitą lygiaverčiu partneriu kuriant bendrą valstybę. Jų santykiai gali reikštis per konsultacijas, bendrų projektų vykdymą, politinių strategijų kūrimą ir įgyvendinimą. Kiek tokie NVO ir valdžios institucijų santykiai gali egzistuoti ir kokie yra veiksniai, įtakojantys jų bendradarbiavimo lygį, bus apžvelgiama kitame skyriuje.

Europos Sąjunga – didžiausia pasaulio prekiautoja, kurios importas ir eksportas sudaro 20 % pasaulio importo ir eksporto. Laisva jos narių tarpusavio prekyba beveik prieš 50 metų padėjo sėkmingai sukurti ES. Todėl Sąjunga deda daugiausiai pastangų siekiant liberalizuoti pasaulio prekybą abipusei ir turtingų, ir neturtingų šalių naudai.

Kliūčių laisvai prekybai ES panaikinimas daug prisidėjo prie jos klestėjimo, tai sutvirtino ES įsipareigojimą siekti pasaulio prekybos liberalizavimo. ES valstybės narės panaikindamos tarpusavio prekybos tarifus, taip pat suvienodino tarifus iš išorės importuojamoms prekėms. Tai reiškė, kad prekėms taikomas vienodas tarifas, nesvarbu, ar jos į ES įvežtos per Atėnų, ar per Hamburgo uostą. Todėl automobilis iš Japonijos, už kurį muitas sumokamas jį atvežus į Vokietiją, gali būti nuvežtas į Belgiją ar Lenkiją ir ten parduotas taip pat, kaip ir vokiškas automobilis. Papildomu muitu jis neapmokestinamas.

Europos Sąjungos importas ir eksportas yra vienas didžiausių pasaulyje – tai buvo pasiekta tik liberalizavus prekių, paslaugų, darbo jėgos ir kapitalo judėjimą. Vidaus rinka padidino ES bendrovių galimybes konkuruoti pasaulinėse rinkose. Iki 1992 m., pradėjus įgyvendinti Vidaus rinkos programą, buvo manoma, kad ES įves prekybos kliūtis trečioms šalims ir skatins prekybą tik Bendrijos viduje. Tačiau pasaulinės prekybos rezultatai rodo ES vidaus rinkos atvirumą. ES eksportas į trečiąsias šalis padidėjo nuo 6,9 % ES bendrojo vidaus produkto ir  iki 11,2% 2002 metais. 2002 metais ES svarbiausia eksporto ( taip pat ir importo) partnerė buvo JAV

ES eksporte vyrauja mašinų ir automobilių pramonės produkcija ( 48%), kiti pramonės gaminiai ( 27% ), chemijos produktai ( 15% ). Išvežama apie 5 proc. maisto produktų. ES taip pat daugiausia importuoja mašinų ir automobilių pramonės gaminių ( 38 %), kitų pramonės gaminių ( 28% ). Importo struktūroje trečią vietą užima energetikos ištekliai ir žaliavos. Maisto importas yra panašios apimties kaip ir eksportas.

Dėl išaugusios prekybos spartėja viso pasaulio ekonominis augimas, tai teikia naudos visiems. Vartotojams turi platesnį prekių pasirinkimą. Dėl importuotų ir vietos prekių konkurencijos mažėja kainos ir didėja kokybė. Liberalizavus prekybą, našiausi gamintojai gali sąžiningai konkuruoti su konkurentais kitose šalyse, kurių vyriausybės turi sumažinti importo muitus, taikomus nacionalinėms bendrovėms apsaugoti.

Per 10 vidaus rinkos egzistavimo metų prekyba ES vidaus rinkoje tapo paprastesnė. Sienų kontrolės panaikinimas sumažino prekių tiekimo laiką ir kaštus. Iki tol vien tik įgyvendinti mokesčių sistemą kasmet buvo pildoma 60 mln. deklaracijų, o tai buvo ir nemenka biurokratinė kliūtis prekių judėjimui.

Importas iš trečiųjų šalių ir užsienio firmų įsisteigimas ES padidino konkurenciją valstybių narių rinkose. O tai turėjo įtakos ir produktyvumui: jautriose pramonės šakose jis padidėjo 2 procentus. Be to, susijungus įmonėms sumažėjo sąnaudų kaštai, kad padidino Bendrijos konkurencingumą pasaulinėse rinkose. Be to, vidaus rinka atidarė eksporto rinkas smulkiajam ir vidutiniam verslui, kuriam anksčiau tokios rinkos dėl didelių įdėjimo kaštų buvo sunkiai pasiekiamos.

Statybinės medžiagos

www.visivisi.lt